Pėsčiomis po Geumodo salą: laukinės ožkos, nuostabūs vaizdai ir klasikinė muzika tualetuose

Laisvą dieną užsimetu kuprinę ant pečių ir 9 val. ryto atvykstu į Yeosu laivų terminalą. Kelionės tikslas – kelionė pėsčiomis po Geumodo salą. Bilietų pirkimas, rytinis vietinės šaltos kavos puodelis ir netrukus aš jau kelte.

Vidutinio amžiaus laivo kapitonas pasiteirauja, iš kur esu, ir mandagiai pasiūlo nesidrovėti ir visais klausimais, susijusiais su kelione, kreiptis į jį.

Įsitaisau denyje gryname ore ir laivas pajuda. Kartu plaukia keliolika korėjiečių. Penki šeši senjorai prigula ant žemės laivo viduje bendro naudojimo patalpoje, kurioje pastatytas televizorius ir įrengtas vandens automatas.  Iki kelionės pabaigos garbaus amžiaus keliauninkai tikriausiai miegos.

Išplaukiant iš Yeosu prasilenkiam su daug mažų žvejų laivelių. Gerokai nutolus nuo kranto rūke skendinčios Yeosu kalvų viršūnės kuria nepaprastai gražų vaizdą. Prasideda salelės.

Žalumoje skendinčios didesnės ir mažesnės salos saulėtą dieną laivo keleivių nepalieka abejingų. Sutraška bendrakeleivių traukiami fotoaparatai ir filmavimo kameros. Turistų darbas prasideda. Atlikus keliauninkams privalomą ritualą įamžinant aplinką ateina eilė ir pačių įsiamžinimui. Korėjiečiai nedrąsiai vieni kitų prašo įsiamžinti kelto ir salų fone. Kelto denis prisipildo fotoaparatų spragsėjimų garsų bei vienų kitiems tariamų „kamsamnida“ (ačiū).

Po pusantros valandos kelionės atplaukiame į salą. Dauguma kelto keleivių stabteli specialioje poilsio aikštelėje atsikvėpti, keli iš karto pajuda žygeivių laukiančiais kalnų takeliais.

Prieš pradėdamas kelionę po salą dar kartą peržvelgiu turistų informacijos centre gautą žemėlapį korėjiečių kalba (žemėlapių anglų kalba apie šią salą informacijos centruose nepavyko rasti). Jis gana informatyvus. Žemėlapyje nurodytas visas kelionės po salą pėsčiomis turistinis maršrutas – atstumai kilometrais nuo vieno trasos taško iki kito, viešieji tualetai, specialūs vandens punktai. Trasos vietos, kuriose atsivera gražūs vaizdai, žemėlapyje iliustruotos nuotraukomis. Taigi net ir korėjiečių kalbos nemokančiam turistui tokiam kaip man, šio žemėlapio pakanka keliaujant po salą.

Pamatęs, kad nagrinėju žemėlapį, prie manęs prieina vyresnio amžiaus korėjietis, taip pat turistas, ir pasiteirauja, ar nereikia pagalbos. Paaiškinu, kad būtų įdomu žinoti, kiek laiko galėtų trukti pirmasis trasos etapas iš penkių – žemėlapyje pažymėta, kad jis tęsis 5 kilometrus. Pašnekovas prognozuoja, kad įveikti šią trasos dalį prireiks dviejų valandų. Antrasis kelionės etapas – 3,5 kilometrų, vyro teigimu, greičiausiai truks pusantros valandos. Tiek pat laiko esą turėtų trukti ir trečioji bei ketvirtoji kelionės dalys – trasa salos takeliais čia tęsis atitinkamai 3,2 km ir 3,5 km. Paskutiniajam etapui – 5 km ilgio trasai – pasak pašnekovo, gali prireikti dviejų valandų.

Padėkojęs už informaciją pajudu. Kalnų takeliai tęsiasi šalia vandens, atsiveria nuostabūs vaizdai. Įkopus į kalniuką netrukus tenka leistis žemyn, akmenis keičia purvas. Netrukus pasiekiu pirmą žemėlapyje pažymėtą salos objektą, deja, gražaus vaizdo išvysti neleidžia rūkas. Tačiau dėl to nenusimenu – kol kas nekaršta, todėl keliauti vienas malonumas. Bičiuliai yra pasakoję, kad kai vasaros dieną užkaitina saulutė, keliaujant šiomis vietomis prakaito nespėji šluostytis.

Greitai jų perspėjimai ima pildytis. Rūkas sklaidosi ir pakaitinusi saulė nejučiom primena pirties malonumus.

Pirmasis trasos etapas trunka lygiai tiek, kiek ir prognozavo paslaugusis korėjietis – 5 km atkarpą įveikiu per 2 val. ir 5 minutes. Pirmajame atokvėpio punkte, kaip ir visuose kituose, įrengtas vandens bokštelis – jis papuoštas vienu iš budizmo simbolių - vėžliu.  Tokios vietos, kur galima pasipildyti vandens, įrengtos pasibaigus kiekvienai trasos atkarpai, vietomis jas galima rasti ir trasos viduryje. Kiekvieno maršruto pabaigoje įrengti tualetai švara ir įrengimu nenusileidžia kavinėse įrengtiems „pasakų kambariams“, maža to, juose negarsiai groja klasikinė muzika.

Įveikęs pirmąjį trasos etapą nusprendžiu pasistiprinti. Tam puikiai tinka lauko pavėsinė su stogeliu – konstrukcija padaryta su pakyla, ant kurios nusiavę batus sėdasi keliautojai. Man atėjus čia jau ilsisi keletas moterų – viena snaudžia ištiesusi kojas, kita užkandžiauja namie pasigamintu maistu. Prie pakeleivės prisijungiu ir aš, traukiu iš kuprinės namuose paruoštą maistą.

Pusvalandį atsikvėpęs, vėl pajudu į kelią. Įvairiose trasos vietose įrengtose apžvalgos aikštelėse gražius vaizdus keičia vis gražesni – uolos, tarpekliai, statūs skardžiai, salelės tolumoje.  Kažkurioje iš trasos atkarpų uolomis keliavusi kalnų ožkų šeimynėlė vikriai sprunka šalin, kai už keliasdešimt metrų išvysta fotoaparatą išsitraukusį ir jas įamžinti mėginantį lietuvį. Artėjant prie vienos iš poilsio atkarpų, kai iki kaimelio ir prieplaukoje įrengtų žvejų laivelių lieka apie šimtas metrų, kelią perbėga krabas. Įlindęs į žoles mėgina nejudėti ir neišduoti savo buvimo vietos, kai nenaudėlis svetimšalis bando šį nuostabų žaliai raudoną sutvėrimą įamžinti nuotraukoje.

Vakare artėdamas prie būsimos nakvynės vietos vienoje iš jaukių salos prieplaukų grojant žolėse gyvenančiųjų orkestrui ir jį papildant medžiuose įsikūrusiųjų chorui, dar kartą įsitikinu, kad ši sala – tai vienas iš rojaus kampelių žemėje, kur gali pabūti su savimi ir pasigėrėti tuo, ką per tūkstantmečius sukūrė motulė gamta.

Tekstas ir nuotraukos Vytauto